Dienos stovykla | Galileo centras

top of page

Pasaulis ir aš miesto ritmu

Stovykloje nėra nė vienos vienodos dienos, nė vieno tokio pačio vaiko, nė vienos pasikartojančios šypsenos. Ateidamas kiekvienas atsinešame savo istoriją, savo šeimos istoriją, savo šalies istoriją ir jų pagalba kuriame ateitį.

Sako, kad pasaulyje yra 7 000 šnekamųjų kalbų, bet atrodo, kad yra ir 7 001! Tikrai yra Vaikų kalba, kuria jie susikalba kalbėdami net gi skirtingomis gimtosiomis kalbomis. Stovykloje dalyvavo Lietuvos ir Ukrainos vaikai. Jų noras pažinti vieni kitus, megzti draugystes, bendrauti, kartu juoktis ir verti buvo toks stiprus, kad jokios kliūtys to negalėjo pakeisti.

Penkių dienų nuotykių kupinoje kelionėje ieškojome amžinai jauno Vilnių: jo siaurų senamiesčio gatvelių, parkų, muziejų. Įsitraukėme į netikėtą muzikinio ritmo paiešką, garsų medžioklę bei įvairias kūrybines veiklas.
Miesto ritmu pažinsime savo emocijas, užplūstančius jausmus, mokysimės juos įvardyti, atpažinti bei suvaldyti.

Miestas, laukas, kalnas, miškas, muziejus, biblioteka. Tai svarbu ne tik smagiam laiko praleidimui, bet ir pažinimui, kur gali būti TA vieta, į kurią jauku sugrįžti, kurioje galima pasinerti į ramybę ar priešingai, išjausti emociją kūryboje, pažinime, judesy. Jei žinau, kur yra ta vieta, jau turiu pasirinkimą veikti ir nors trumpam ištrūkti iš užburto rato.
Stovyklos metu aplankėme ne vieną kūrybos vietą, pasilabinome su buriu muziejų, kūrybinių dirbtuvių darbuotojų. Tikime, kad šie prisiminimai ir patyrimai vaikus lydės jų kasdienoje ir suteiks drąsos išbandyti, veikti, nes tik veikime galima sužadinti smalsumo, pažinomo norą, kuris, kaip taisyklė, būna labai apribotas emocines traumas patyrusių vaikų tarpe.

Muzika, dailė, šokis, drama. Stovyklose lyg nejučia vaikai prisiliečia prie meno terapinių, atstatomųjų, nerimą mažinančių, raminančių ir/ar koncentruojančių praktikų, kurias išsineša į savo asmeninį gyvenimą.
Tikime, kad mažas, tačiau itin profesionalus prisilietimas prie meno terapijos, sukurs vaikuose žinojimą, kad yra priemonių ir žmonių, kurie gali padėti kuomet pasaulis įsisuka per greitai.
Stovyklose stengiamės išmokti paprastų, tačiau veiksmingų technikų, kurias vaikas gali panaudoti namuose, mokykloje, gatvėje. Dailės terapijoje sužinome apie jausmų išjautimą potėpyje, muzikos terapijoje - garse, kurį kuri pats ar įsitrauki į kito kurtą ritmą, judesys ir drama leidžia pajungti kūną, kuris mena kiekvieną mūsų nerimo, baimės, traumos akimirką ir jį išvaduoti.

Stovykloje mokėmės kalbėti dažnam dar visai nepažįstama jausmų kalba. Į pagalbą atėjo emocijų ratas, kurį vaikai draugiškai praminė "Emocijų pica".
Tai padėjo suprasti ir įgarsinti jausmus, kuriuos jaučiame, tačiau nežinome kaip apibūdinti. Kuomet aiškiai įvardijame ką jaučiame ir kaip jaučiamės, tampame drąsesni pasipasakoti, paleisti nerimą, ieškoti paramos ir ramybės. Vėliau emocijas piešėme, grojome, sportavome ir sugriovėme mitą, kad vaikai nenori / nemoka / nedrįsta įvardyti kaip jaučiasi. Taip, kartais nesinori, kartais nesigauna ir viskas su tuo gerai, kartais nesigauna, tad tam mes ir turim emocijų picą.
Iš tiesų, vaikai nori suprasti ir įvardinti kas su jais darosi, nes tuomet tampa saugiau.

Norite žinoti aktualiausią informaciją?

Pasidalinkite savo kontaktais ir apie stovyklas mes Jus informuosime pirmuosius

bottom of page